KARLOSAS

Naktis sode. Aš šliaužau ant savo sesers nepastatyto namo pamatų. Ant jų išsidėlioję pora ar trys sluoksniai plytų, primenančių laiptuotą piramidę. Šliaužiu apie tą kvadratą ratu, kad manęs nepamatytų jie, ateinantys naktį į mano sodą. Tai neaiškūs žmonės, jeigu galima juos tai pavadinti. Bet jie atėjo. Tenka ne noromis juos įsileisti į pamatus. Ir še tau, jau guli keletas lavonų. Puolu tvarkyti, tai gražiai išvaliau plyteles, kur ką tik telkšojo tiršto kraujo krūva. Tie žmonės tokie nejaukūs ir baisūs. Išskyrus Karlosą. Visišką zombį. Lyg griebdamasi būtinųjų priemonių sulaužau jo ir taip minkštas kojas,o kažkas dar perrėžia jam ir burną, ties lūpų kampučiais. Nežinau kodėl. Gal, kad neįkastų, o gal, kad pagaliau prašnektų. Ne taip svarbu, svarbiausia ką pasakys Gabi pamačiusi savo sužalotą Karlosą.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Nėra komentarų

Palikti komentarą